Darbėnų gimnazijos ikimokyklinio ugdymo skyriaus „Bitučių“ grupės ugdytiniai ir jų tėvai šventė Ožio dieną. Šventė vyko grupės ugdytinio Domo tėvelių Marijos ir Romo Černiauskų sodyboje. Ožio diena - tai rudens palydos, padėka derliaus dievams. Ta proga javais buvo atsidėkojama kalviui, kerdžiui, malūnininkui, išrenkami kaimo vyresnieji, ginčų teisėjai. Piemenėliai laukdavo sniego ir dėl džiugaus baltumo, ir dėl to, kad nebereikėtų tęsti ganiavos, todėl surengdavo ožio „aukojimą“ arba sniego „šauktuves“.
Tad mes ir surengėme sniego „šauktuves“. Piemenukas Domas išsirinko savo gražiausią ožį (ožys simbolizuoja pavasarį, nes ant ragų pakelia saulę), vedė jį aplink beržą. Jo draugas Jonas, vyriausias piemuo, pavirtęs „kunigu“, įlipo į baltą beržą ir sakė „žegnonę“: „Vardan gišių abagišių švėnta lėnta lopatikš“. Taip pat kreipėsi į ožį, kad jis greičiau žiemą prišauktų. Piemenėliai ( grupės ugdytiniai), norėdami greičiau užbaigti ganiavą ir sulaukti sniego, 27 kartus šaukė: „Sniegas, sniegelis, sniegutis“. Po ceremonijos piemenėliai pamaitino ožį ir gražuoles Domo aveles, apžiūrėjo ožio akis, nes mūsų senoliai iš akių sprendė apie būsimus orus. Jei ožio akys ašarotos – buvo nuoširdžiai prašoma žiemos, jei žiūri į šiaurę – ji greitai ateis. Supratus, jog žiema greitai ateis, linksmybėms nebuvo galo. Vaikai draugiškai šoko „Oželį“, „Ožys ant tilto stovėjo“ ir kt. apeiginius šokius, žaidė žaidimus, dainavo, užlipę ant akmenų talalavo, šildėsi prie didžiulio laužo, vaišinosi mamų keptais skanėstais, Augustės ir Emilijos močiutės gamintu sūriu, Domo mamos paruošta gardžia žolelių arbata su medumi.
Daiva Katkutė,
„Bitučių“ grupės auklėtoja metodininkė
2013-10-29
